Kaip priimti liūdesį savo gyvenime ir suprasti jo prasmę?

Kad patirtume džiaugsmą, turime pripažinti ir liūdesį. Tai pasaulio, kuriame gimė mūsų kūnai ir kuriam priklauso mūsų emocijos bei išgyvenimai, principas. Kai liūdesio pakanka, jis praturtina mūsų dvasinį gyvenimą ir suteikia informacijos, be kurios mūsų asmenybė ir jos raida priešingu atveju sustingtų. Tačiau kaip elgtis su liūdesiu, kuris virsta kančia ir, regis, neturi nei pradžios, nei pabaigos?

Kas iš tiesų yra liūdesys?

Liūdesys priklauso pagrindinei mūsų emocinio gyvenimo grupei. Kartais jis gali ateiti be aiškios priežasties, o kartais tai būna audringa reakcija į konkrečias situacijas. Jis veikia ir kūno (liūdesį sukeliantis stresas sukelia pokyčius smegenų lygmeniu), ir sielos (liūdesys išgyvenamas kaip nemaloni kančios būsena) lygmeniu.

 

Kokiose situacijose dažniausiai patiriamas liūdesys?

Liūdesys yra mūsų reakcija į netektį – mylimo žmogaus netektis, sielvartas po išsiskyrimo su partneriu – tai tikri praradimai. Tačiau mūsų proto lygmeniu, kuris turi vaizduotės dovaną, galima liūdėti ir dėl įsivaizduojamų (tariamų) praradimų – prarastų galimybių, laisvės, saugumo (finansinio ar emocinio – pavyzdžiui, sielvartas dėl tėvų). Šie praradimai glaudžiai susiję su mūsų laikmečio aplinka ir yra iššūkis kiekvienam iš mūsų.

 

Kokia yra sielvarto prasmė?

Liūdime tada, kai mūsų protas nusprendžia, kad nebėra jokios priežasties kovoti ir kad nebeturime jokių galimybių toliau daryti įtaką ar pakeisti situaciją, kurioje esame atsidūrę. Liūdesio paskirtis – sulėtinti organizmą po ankstesnio streso. Taip sukuriama erdvė, kurioje galime apdoroti tai, kas įvyko, tuo pat metu gydydami žaizdas ir pamažu grąžindami savo gyvenimą į įprastas vėžes.

 

Kaip įveikti liūdesį, jei jį jau išgyvename?

Liūdesiui praeiti reikia laiko. Tačiau mūsų vidinis balsas dažnai ragina mus kuo greičiau atsikratyti liūdesio ar kitų nemalonumų. Pirmoji rekomendacija – būti kantriems su savimi. Tačiau išlieti sielvartą gali padėti psichoterapinis procesas, kuris, bendraujant su specialistu, leidžia jį sveikai „atidirbti“ ir ateityje apsirūpinti tokiais vidiniais ištekliais, kurie padės lengviau susidoroti su panašiomis akimirkomis.

liūdesį

Ką daryti, jei liūdesys trunka per ilgai?

Pasirodo, svarbus liūdesio aspektas yra tas, kad po tam tikro laiko jis išnyksta, baigiasi. Jei į gyvenimą nešiojatės seną liūdesį arba jūsų vidinis liūdesys nesiliauja, greičiausiai tai vyksta jūsų gyvenimo kokybės ir net sveikatos sąskaita (užsitęsęs liūdesys gali sukelti padidėjusį uždegimą organizme). Pokalbis su specialistu, nesvarbu, ar tai būtų terapija internetu, ar asmeninis susitikimas, gali būti geras atspirties taškas nagrinėjant temas, kurių jūsų protas gali vengti, jei jos jam kelia pernelyg didelę grėsmę.

 

Kaip psichoterapija gali man padėti įveikti liūdesį?

Liūdesio nereikia gydyti, jis nėra liga, bet įrodymas, kad viskas yra „savo vietoje“. Tačiau sunkiausia yra išmokti su juo dirbti – suprasti jį, suteikti jam pakankamai vietos mūsų gyvenime ir leisti jam būti mūsų partneriu, o ne priešu. Internetinė psichoterapija padės jums įveikti šį procesą. Tuomet ji padės jums vietoj kančios į savo gyvenimą įnešti augimo galimybę ir sąmoningai išgyventi ne tik liūdesį, bet ir visas kitas emocijas.

Tikra kliento istorija ir kaip terapija jam padėjo:

„Pavasarį ir rudenį man nesinori nieko daryti, jaučiuosi irzlus ir be energijos. Kuo labiau stengiuosi save spausti, tuo blogiau jaučiuosi. Niekada nesikreipiau į specialistą, nes nesirgau depresija, žinojau tai. Bet tada draugė man pasakė, kad ir aš neturiu likti vienas su savo liūdesiu, ir rekomendavo psichoterapeutą. Jausmas, kad kažkas nesumenkina to, ką išgyveni, ir nebando parduoti tau garantuotų patarimų, buvo neįkainojamas. Tiesiog įsiklausydamas į save supranti, kad pats sau geriausiai gali padėti. Ir aš supratau, kad man, kaip ir gamtai, kartais reikia sulėtinti tempą, daugiau laiko skirti tam, kas mane daro laimingą, ir, svarbiausia, kalbėtis apie savo poreikius su artimiausiais žmonėmis. Dabar jau nebebijau savo liūdesio, priėmiau jį į savo gyvenimą kaip vidinį patarėją, kuris tapšnoja man per petį, kai tik pamirštu save.“

Apžvelgė